Panevėžys – miestas šiaurės Lietuvoje, Vidurio Lietuvos žemumoje, abipus Nevėžio, 136 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Vienas didžiųjų Lietuvos miestų (penktasis pagal dydį). Panevėžys yra apskrities ir Panevėžio rajono savivaldybės centras, Panevėžio miesto savivaldybė, taip pat Panevėžio ir Velžio seniūnijos centras, Panevėžio vyskupija.

Yra įvairių tikėjimų bažnyčios ir cerkvės, 7 pašto skyriai (centrinis LT-35001). Galinė siaurojo geležinkelio Panevėžys – Anykščiai stotis. Svarbus pramonės ir kultūros centras. Dešiniajame Nevėžio krante yra Panevėžio senamiestis, kairiajame – Naujamiestis, dabartinis miesto centras.

Miesto gimtadienis (miesto diena) švenčiama rugsėjo 7 d.

Geografija

Apskrities centras Panevėžys yra patogioje geografinėje padėtyje. Čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė „Via Baltica“ magistralė, jungianti su dviejomis Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis – Varšuva (Lenkija) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas (didžioji miesto dalis yra į pietus nuo geležinkelio), veikia trys oro uostai (vienas iš jų privatus), eksploatuojami vietos reikmėms. Apie 6 km į rytus nuo Panevėžio centro yra Pajuosčio aerodromas.

1969 m. vasario 11 d. mieste siautė ilgiausia Lietuvoje stichinė pūga (78 val. 25 min.).

Istorija

Seniausias Panevėžio namas – buvęs Upytės pavieto žemės ir pilies teismo archyvas, pastatytas 1614 m.

Legenda byloja, kad LDK Vytautas Didysis, grįždamas iš Žemaitijos į Vilnių, 1414 metais, radęs čia senosios lietuvių tikybos šventyklą, tačiau dokumentiškai tai nėra užfiksuota. Tiksliai galima pasakyti tai, kad Panevėžio vardas paminėtas 1503 metų rugsėjo 7 d., kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvens upių pamini Panevėžio miesto vardą (Panevėžio dvaro žemės, buvusios dešiniajame Nevėžio krante, perduodamos Ramygalos parapijai). Šiame sklype dešiniajame Nevėžio krante (1507 m.) pastatyta bažnyčia, o šalia, kaip bažnytinė valda - smuklė, spirito varykla, pirtis. Taip ėmė kurtis Senasis Panevėžys (dabartinis Senamiestis). 1548 m. dvaro žemių patikros rašte, Nevėžio kairiajame krante jau minimas ir Naujasis miestas (dabartinis Naujamiestis). Naujasis Panevėžys, priklausantis didžiojo kunigaikščio dvarui, įsikūrė kairiajame Nevėžio krante ir greitai pralenkė Senąjį.

Miestas pamažu įgavo vis didesnę reikšmę – 1565-1566 m. Lietuvoje vykstant administracinei reformai Panevėžio dvaras tapo Upytės pavieto centru, o 1568 m. iš Krekenavos į Panevėžį atkeliamas pavieto teismas. 1661 m. Senasis Panevėžys gavo turgaus privilegiją. Nuo 1780 m. Senasis ir Naujasis Panevėžys ėmė jungtis, tais metais ėmė kurtis Mikolajavas (Mikolajevas) – gyvenvietė, pavadinta pagal jos savininką M. Tiškevičių. 1791–1792 m. tapo miestu (nors savivalda įvesta, bet nespėtai jai gauti privilegijos).

XIX a. 1-ojoje pusėje Senasis Panevėžys ir Mikolajavas tapo Panevėžio priemiesčiais (galutinai prijungti prie miesto 1915 m.). XIX amžiuje, pakankamai ekonomiškai ir politiškai stabiliame, susidarė gana palankios sąlygos ir Panevėžio miesto plėtrai. Tik tris kartus – 1812 m. pražygiuojant Napoleono armijai ir 1831 bei 1863 metų sukilimų metu miestas patyrė žymesnius sukrėtimus, kurių pasekmės buvo greitai likviduotos. 1811 m. Panevėžys rusų valdžios išpirktas iš privataus savininko, tai pagerino jo ekonominę ir politinę padėtį. XIX a. mieste įsikūrė sentikių bendruomenė. 1881 m. miestas nukentėjo nuo didžiulio gaisro. XIX a. pabaigoje miesto raidą paspartino nutiestas geležinkelis Radviliškis–Daugpilis, o 1899 m. ir siaurukas Švenčionėliai–Panevėžys. Tuo metu mieste buvo odos, saldainių, spirito, tabako fabrikėliai.

Pagrindinis tolesnių dviejų miesto istorijos šimtmečių bruožas yra nuolatinis ir greitas augimas, kuris reiškėsi gyventojų skaičiaus didėjimu bei ekonomikos, infrastruktūros, socialinės sferos ir kultūros plėtra. Miestas smarkiai nukentėjo I pasaulinio karo metu, sudegė apie trečdalis miesto. Tarpukariu miestas garsėjo malūnais, pastatyti linų apdirbimo, cukraus ir muilo fabrikai. 1927 m. įsteigta Panevėžio vyskupija. 1944 m. liepos 22 d. Panevėžį užėmė I. Bagramiano vadovaujama sovietų kariuomenė.

Po 1945 metų, pokario laikais, miesto gyvenimą įtakojant komunistų partijai ir sovietinei santvarkai, miestas ėmė plėstis į pramonės centrą. Plėtėsi miesto teritorija, išaugo stambūs gyvenamųjų namų kvartalai. 1955–1965 m. pastatytos autokompresorių, „Ekrano“, kabelių, tiksliosios mechanikos gamyklos, stiklo fabrikas. 7-ajame dešimtmetyje pradėta miesto centrinės dalies rekonstrukcija, sutvarkyta Nevėžio senvagė. Vakarinėje miesto dalyje pastatyti nauji mikrorajonai – Klaipėda (architektės I. Daujotytė, I. Mumšienė, G. Bimbienė), Pilėnai (architektė G. Bilubienė), Kniaudiškiai (architektai V. Andriuška, M. Steponavičius ir kt.), Tulpės (architektai S. Katilius ir N. Garbaliauskienė). Miestas plėtotas pagal 1947, 1962 m. (architektė I. Daujotaitė), 1973 m. (architektas V. Bugailiškis) bendruosius planus.

Stambios pramonės augimas buvo ir iš dalies tebėra miesto gyventojų pasididžiavimo ir bendruomenės integracijos faktorius. Būtent jis keliems dešimtmečiams tapo panevėžiečių savivokos pagrindu. Greitas miesto augimas ir spartus gyventojų skaičiaus daugėjimas iškėlė daug problemų. Miestas tapo gaminančiu, bet nei projektuojančiu, nei kuriančiu. Nuo ekonomikos ryškiai atsiliko kultūrinės ir socialinės sferų plėtra. Panevėžyje nebuvo įkurta nė viena reikšmingesnė mokslo įstaiga, švietimo sistema per pastaruosius beveik tris šimtus metų netoli tepažengė nuo vidurinio mokslo lygio. Iš kultūros institucijų tik Panevėžio dramos teatras apie du dešimtmečius buvo pasiekęs aukštesnį nei nacionalinis teatras lygį. Miestas neturėjo galimybių suformuoti savo intelektualinio potencialo.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę prasidėjo greitas visuomenės integravimas į šiuolaikinę Europos bendruomenę. Jis vyksta visose – mentaliteto, ekonomikos, papročių, elgesio normų, kultūros ir švietimo modelių sferose. Didžiausias išbandymas teko miesto pramonei, kuri turėjo labai greitai restruktūrizuotis ir prisitaikyti prie postindustrinės visuomenės diktuojamų sąlygų.

1993 m. patvirtintas dabartinis Panevėžio herbas.

Pavadinimo kilmė

Miesto vardo kilmė neabejotina – kadangi jis kūrėsi prie Nevėžio upės, todėl ir pavadintas atitinkamai: priešdėlis pa- + upės vardas.

Ekonomika

Panevėžys – didžiausias Aukštaitijos pramonės centras, turintis įtakos viso regiono plėtrai. Jame 2003 m. buvo pagaminta 5,1 proc. visos Lietuvos pramoninės produkcijos. Išvystyta maisto (miltų, cukraus, pieno, mėsos, aliejaus), tekstilės (linų) pramonė. Svarbiausios įmonės:

AB „Panevėžio statybos trestas“ - viena didžiausių statybų bendrovių šalyje. Apie 1400 darbuotojų;

AB „Panevėžio keliai“ - viena didžiausių Panevėžio įmonių. Apie 800 darbuotojų.

„Kalnapilis“ (nuo 2003 m. veikia kaip AB „Kalnapilio-Tauro grupė“) - alaus darykla. Viena seniausių miesto įmonių (1902 m.);

UAB „Viking Malt“ - salyklo gamykla;

AB „Malsena“ - stambi grūdų perdirbimo pramonės įmonė, malūnas;

UAB „Panevėžio Aurida“ - automobilių kompresorių gamykla;

AB „Linas“ (nuo 2005 m. veikia su antrine UAB „Linas Nordic“) - lininių tekstilės gaminių gamyba;

AB „Lietkabelis“ - vienintelė instaliacinių laidų ir kabelių gamykla Baltijos šalyse;

Didelį vaidmenį Panevėžio ekonomikoje vaidino AB „Ekranas“ – didžiausia kineskopų gamykla Baltijos šalyse. Įmonėje dirbo apie 4000 darbuotojų. 2006 metais bankrutavusi bendrovė pakėlė mieste socialinę įtampą (beveik dvigubai šoktelėjo nedarbo lygis).

Šiuo metu vykdomi stambiausi Panevėžio ekonominiai projektai – plečiamas daugiafunkcinis prekybos ir pramogų kompleksas „Babilonas“, šalia miesto pabaigtas kurti regioninis logistikos centras, pastatytas sporto kompleksas „Cido arena“ ir kt.

Gyventojai

Pagal tautinę sudėtį, Panevėžys – vienas lietuviškiausių miestų šalyje. Tautinė gyventojų sudėtis (proc.):

    Lietuvių – 96 %
    Rusų – 2,6 %
    Ukrainiečių – 0,4 %
    Baltarusių – 0,2 %
    Lenkų – 0,2 %
    Romų - 0,14 %
    Žydų – 0,02 %
    Kitų – 0,14 %

Demografinė raida

Pagal 1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis Panevėžyje gyveno 6503 vyrai ir 6465 moterys, iš viso 12 968 gyventojai. Apie pusę gyventojų tuo metu sudarė žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mieste jau gyveno apie 14 000 gyventojų.

Po Antrojo pasaulinio karo miesto natūrali raida buvo sutrikdyta. Kaip ir kitur Lietuvoje vyko urbanizacijos procesas, žmonės iš mažesnių miestelių perkelti dirbti į miestuose susitelkusią pramonę.

Panevėžyje formuotas stambus pramonės centras, jame 6-8 dešimtmečiais pastatyta daug stambių pramonės įmonių, todėl čia gyventojų skaičius didėjo itin sparčiai. 1959–1979 metais panevėžiečių padaugėjo nuo 41 100 iki 101 500, tai yra, per 20 metų jų padaugėjo 2,4 karto. Populiacijos augimo tempai išliko aukšti ir 1979–1990 m., kai gyventojų padaugėjo dar 1,28 karto, jų skaičius pasiekė 130 000. Vėliau dėl emigracijos, kėlimosi į didesnius miestus, ypač Vilnių gyventojų skaičius šiek tiek sumažėjo.

Žymūs žmonės

Knygnešys Juozas Milašiūnas (1852–1943)

Žydų rašytojas Dovydas Apothekeris (1855–1911)

Vargonų meistras Martynas Masalskis (1858–1954)

Visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943), gyvenusi Panevėžyje 1932–1943 m. Jos name įkurtas muziejus.

Visuomenės veikėjas Antanas Smilga (1865–1920)

Gydytojas Andrius Domaševičius (1865–1935)

Knygnešys Jokūbas Daumantas (1876–1924)

Baltarusijos Mokslų Akademijos įkūrėjas, kalbininkas Stepanas Nekraševičius (1883–1937)

Kalbininkas, vertėjas Juozas Balčikonis (1885–1969)

Vaikų poetas, pedagogas, vertėjas, sodininkas, Meno kuopos įkūrėjas Matas Grigonis (1889–1971)

Teatro režisierius Juozas Miltinis (1907–1994)

Teatro, kino, televizijos aktorius ir režisierius Donatas Banionis (1924–)

Lenkų poetas, vertėjas Zigmundas Lavrinovičius (1925–1987)

Fizikas, prof. Vladas Vanagas (1930–1990)

Žurnalistas ir politikos veikėjas Algimantas Čekuolis (1931–)

Krepšininkas ir krepšinio treneris Jonas Kazlauskas (1954–)

Poetas, eseistas Vaidotas Daunys (1958–1995)

Rašytojas Jonas Biliūnas, gyveno Panevėžyje

Poetė Salomėja Nėris, 1935–1936 m. mokytojavo Panevėžio gimnazijoje

Architektūra ir kultūra

Panevėžio centre, kairiajame Nevėžio krante yra Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra (pastatyta 1929 m.), Panevėžio Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčia (pastatyta 1803 m.; buvęs pijorų, o vėliau – marijonų vienuolynas), Panevėžio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia (1939 m.), stačiatikių cerkvė (šalia – stačiatikių kapinės), Panevėžio sentikių cerkvė, Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1854 m.), Panevėžio evangelikų reformatų bažnyčia. Dešiniajame krante – Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1885 m.) ir senosios miesto kapinės. 2001 m. pastatyta Panevėžio Naujoji apaštalų bažnyčia. Kairiajame Nevėžio krante yra pramonės zona, susiklosčiusi XIX a.

Mieste veikia keli teatrai (žymiausias – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, įkurtas 1925 m.), taip pat vienintelis Lietuvoje Lėlių vežimo teatras, meno galerijos. Prie Nevėžio senvagės yra dekoratyvinių skulptūrų skveras. Yra kraštotyros, pasipriešinimo sovietinei okupacijai muziejai. Išlikę tarpukario banko rūmai (architektas M. Songaila, skulptorius Juozas Zikaras).

Mieste yra rajoninė ligoninė, integruotų sveikatos paslaugų centras, miesto centre – infekcinių ligų ligoninė.

Panevėžio ješiva buvo įkurta Panevėžyje, bet buvo perkelta ir yra Bnei Brako mieste Izraelyje.

Miestas turi atskiros savivaldybės statusą. Atstovaujamoji valdžia – Panevėžio miesto savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Panevėžio miesto savivaldybės administracija. Seniūnijų nėra.

Panevėžio miestai-partneriai:

Liunenas, Vokietija

Kalmaras, Švedija

Gusas, Nyderlandai

Liublinas, Lenkija

Koldingas, Danija

Mytiščiai, Rusija

Kaliningradas, Rusija

Gabrovas, Bulgarija

Rakverė, Estija

Laisvoji enciklopedija Vikipedija